Updated 2026-08-30

Kodėl tos pačios cigarų markės egzistuoja tiek Kubos, tiek ne Kubos versijomis?

Todėl, kad 1959–1960 m. Kubos revoliucinė vyriausybė nacionalizavo visas salos cigarų fabrikus, o šeimos, stovėjusios už tokių markių kaip Cohiba, Montecristo, Partagás ir H. Upmann, prarado teisę juos ten gaminti. Daugelis tas pačias pavadinimus atkūrė svetur. Rezultatas, galiojantis iki šiol: viena etiketė, du tarpusavyje nesusiję cigarai, gaminami skirtingose šalyse skirtingų kompanijų.

Kas iš tikrųjų nutiko 1959 m.?

Prieš revoliuciją Kubos cigarų pramonė buvo privačių fabrikų rinkinys, kai kurie siekė 1840-uosius metus, daugiausia įkurtų ispanų ir kitų europiečių imigrantų šeimų, apsigyvenusių Havanoje ir Pinar del Río provincijoje. 1960 m. rugsėjo 15 d. nauja vyriausybė visiškai nacionalizavo šią pramonę. Partagás ir H. Upmann savininkai tą dieną prarado savo fabrikus – iš viso vienu metu buvo nusavinta šešiolika įmonių; valstybė pasiliko ir pastatus, ir prekių ženklus.

Žmonės, kūrę šias markes, dažniausiai išvyko – į Floridą, trumpam į Ispanijos Kanarų salas, o galiausiai, didžiajai daliai pramonės, į Nikaragvą, Hondūrą ir Dominikos Respubliką – šalis, kurių klimatas gana artimas Kubos, kad būtų galima auginti giminingą augalą, nors dirvožemis niekada nebuvo visiškai toks pat. Būtent šie tremtiniai yra pagrindinė priežastis, kodėl apskritai egzistuoja „Naujojo pasaulio“ cigarų pramonė. (Apie tai, kaip šis dirvožemio skirtumas atsispindi lape, žr. Kuba prieš Naujojo pasaulio cigarų terroir.)

Tuomet su dviem skirtingais markių tipais nutiko du skirtingi dalykai. Dėl senų, jau garsių Kubos pavadinimų – Partagás, H. Upmann, Romeo y Julieta, Montecristo – kilo kovos, ir kiekvienas iš jų dabar egzistuoja kaip du atskiri cigarai, dalinantys vieną etiketę. Vėlesnės tremtinių šeimos šios kovos vengė ir kūrė visiškai naujus pavadinimus.

Kas šiandien gamina Kubos versiją ir kam priklauso kita pusė?

Kiekvieną cigarą, parduodamą Kubos marke, gamina Habanos S.A., 1994 m. įkurta kaip išskirtinė Kubos cigarų gamintoja ir eksportuotoja. Ji visada turėjo užsienio mažumos partnerį: prancūzų-ispanų kompanija Altadis 2000 m. įsigijo 50 % akcijų paketą, o Jungtinės Karalystės Imperial Tobacco (vėliau – Imperial Brands) šį paketą paveldėjo 2008 m., perėmusi Altadis. 2020 m. pasirodžiusi informacija teigia, kad Imperial pardavė šį paketą, tačiau ne visi šaltiniai tai atspindi, todėl kas šiandien iš tikrųjų jį valdo, nurodoma nevienodai – ir šis tekstas nespėlios.

Kas gerai žinoma ir kur kas naudingiau: kita Altadis šaka, Altadis U.S.A., tiesiogiai valdo ne Kubos H. Upmann, Montecristo ir Romeo y Julieta, gaminamus Dominikos Respublikoje. Taigi metų metus viena korporacinė šeima sėdėjo abipus Kubos ir ne Kubos ribos net trims iš šių keturių pavadinimų, tačiau patys cigarai niekada netapo vienu produktu. Skirtingas lapas, susukamas skirtinguose fabrikuose: nuosavybė ir fizinis cigaras pasirodė esantys visiškai atskiri klausimai.

Keturi pavadinimai, dabar egzistuojantys dukart

Trys iš keturių nuėjo tuo pačiu keliu: po nacionalizacijos JAV teisės atiteko grupei, iš kurios vėliau susiformavo Altadis; jos fabrikas La Romanoje, Dominikos Respublikoje, šiandien gamina visas tris markes. Montecristo įkūrėjas Alonso Menéndez ir H. Upmann savininkai abu pabėgo 1960 m. ir iš pradžių bandė atgaivinti veiklą Kanarų salose, kol verslas ten persigrupavo.

Partagás pasuko kitu keliu. Ramón Cifuentes, valdęs šią marką, 1960 m. buvo priverstas pasitraukti be jokios kompensacijos. Vėliau jis atkūrė Partagás JAV kartu su General Cigar Company, kuri 1978 m. įregistravo Amerikos prekės ženklą ir, trumpam sustojusi Jamaikoje, iki 1979 m. perkėlė gamybą į Dominikos Respubliką. General Cigar dabar priklauso Danijos grupei Scandinavian Tobacco Group – atskirai korporacinei šeimai nuo tos, kuri stovi už kitų trijų markių.

Romeo y Julieta pavadinimas tiesiog ispaniškai reiškia Šekspyro pjesės vardą.

Kaip Cohiba galėjo suskilti, jei jos niekada nevaldė jokia šeima?

Cohiba netelpa į tremtinių modelį, nes 1959 m. nebuvo ko nacionalizuoti – markė tuo metu dar neegzistavo. Paties Fidelio Castro vėliau pasakojama versija skelbia, kad septintojo dešimtmečio viduryje jį taip sužavėjo sargybinio rūkomas cigaras, jog valstybė susirado tą suktuką ir pastatė specialų fabriką El Laguito, kad šis mišinys būtų tiekiamas Castro ir aukštiems pareigūnams. Kubos tabako monopolija Cohiba pirmą kartą pardavė viešai 1982 m.

Ne Kubos Cohiba atsirado dėl siauresnės priežasties. General Cigar Company „Cohiba“ kaip JAV prekės ženklą įregistravo dar 1978 m. – ketveriais metais anksčiau, nei Kubos versija apskritai buvo kam nors parduota, ir pradėjo tuo pavadinimu prekiauti Dominikos Respublikoje gaminamu cigaru. Kubos valstybinė tabako kompanija padavė į teismą, siekdama atgauti pavadinimą, kai abu produktai atsidūrė tiesioginėje konkurencijoje, tačiau bylą pralaimėjo: 2005 m. vasarį federalinis apeliacinis teismas priėmė sprendimą General Cigar naudai, o 2006 m. birželį Aukščiausiasis Teismas atsisakė nagrinėti tolesnį apeliacinį skundą. General Cigar gaminama Cohiba vis dar turi pastabą, kad ji neturi jokio ryšio su tokio paties pavadinimo Kubos marke.

Kodėl nebeliko Kubos Davidoff?

Ne kiekvienas prekybos lentynose sutinkamas pavadinimas šiandien gyvena dvigubą gyvenimą. Davidoff – atvejis, kai Kuba visą marką prarado galutinai. Zino Davidoff, Ženevos tabako pardavėjas, savo vardą pradėjo dėti ant Kuboje gamintų cigarų nuo 1968 m.; jie buvo suvyniojami tame pačiame El Laguito fabrike, kuris gamino ir Cohiba. Partnerystė baigėsi blogai: 1989 m. rugpjūtį Davidoff viešai sudegino daugiau kaip 100 000 cigarų, kuriuos laikė nepakankamai gerais, kad neštų jo vardą, o iki 1991 m. Kuboje gaminamas Davidoff nustojo egzistavęs visiškai, abipusiu susitarimu.

Gamyba tuomet persikėlė į Dominikos Respubliką, o vėliau ir į Hondūrą, dabartinės Bazelio (Šveicarija) grupės Oettinger Davidoff Group priežiūroje. Kubos Davidoff nuo tada nebuvo pagaminta nė vieno vieneto. Šiam vienam pavadinimui ne Kubos versija nekonkuruoja su Kubos varžovu – tai tiesiog vienintelė likusi versija.

Kodėl kai kurios tremtinių šeimos kūrė naujus pavadinimus?

Ne kiekvienas tremtinys turėjo prekės ženklą, dėl kurio verta kovoti. Kai kurie reikšmingiausi šiuolaikinės Naujojo pasaulio pramonės veikėjai išvyko iš Kubos, turėdami tik ūkį ar darbą fabrike, o ne pasaulinę marką, ir pradėjo iš naujo savo vardu.

• Padrón: José Orlando Padrón šeimos tabako ūkis netoli Pinar del Río buvo nacionalizuotas; jis paliko Kubą 1961 m. ir 1964 m. Majamyje įkūrė Padrón, vėliau perkeldamas gamybą į Estelí, Nikaragvą, kur buvo lengviau prieiti prie panašaus lapo.
• Oliva: ši šeima tabako lapą Pinar del Río augino nuo 1886 m. Gilberto Oliva vyresnysis paliko šalį po 1959 m., ūkininkavo Ispanijoje, o nuo 1969 m. – Nikaragvoje, ir galutinę cigarų marką Oliva Cigar Co. kartu su sūnumi paleido tik 1995 m.
• My Father: José „Pepín“ García suktis cigarus išmoko dar vaikystėje Kuboje ir susikūrė vardą dar prieš išvykdamas. Vėliau jis savo vardą suteikė kompanijai, dabar valdomai iš Estelí, Nikaragvos, ir El Paraíso, Hondūro.
• Arturo Fuente: išimtis pagal datą. Arturo Fuente iš Kubos į Tampą, Florida, išvyko 1902 m. ir įkūrė savo kompaniją ten dar 1912 m. – dešimtmečiais anksčiau nei revoliucija. Jo palikuonys ją išlaikė gyvą, nepaisant 1924 m. gaisro fabrike, 1946 m. atgaivinimo nuo namų verandos ir pakartotinių persikraustymų, galiausiai nuo 1980 m. įsikurdami Dominikos Respublikoje.

Nė viena iš šių keturių markių neturi Kubos atitikmens, konkuruojančio dėl to paties pavadinimo, nes nė viena nėra kažko, ką dabar valdo valstybė, tąsa. Tai atskira ta pačios prievartinės tremties šaka.

Kurie namai apskritai neturi jokios istorijos su Kuba?

Verta paminėti ir du pavadinimus – priešingai, nes 1959-ųjų įvykiai jų visiškai nepaliečia. Toscano kilmę galima sekti iki valstybinio tabako fabriko, įkurto Toskanos didžiojoje kunigaikštystėje 1818 m.; jis naudoja fermentuotą, iš Kentukio sėklos išaugintą tabaką, rūkomą ąžuolo ir buko lauže, o ne Kubos sėklos lapą, apie kurį kalba visas šis pasakojimas, ir šiandien tebėra gaminamas Italijoje. Villiger 1888 m. įkūrė Jean Villiger Šveicarijos Pfeffikono kaime ir penkta karta vis dar valdo pati šeima – žinomas visų pirma mašininės gamybos cigarais ir cigarilėmis, o ne ranka suktais cigarais, apie kuriuos kalba visa kita šios istorijos dalis.

Verta pastebėti ir tai, kad nieko iš viso to nematyti ant juostelės. Atspausdintas pavadinimas nepasako, kuris iš dviejų tarpusavyje nesusijusių fabrikų suvyniojo cigarą, kurį laikote rankoje – tai viena iš priežasčių, kodėl vien juostelės tekstas yra silpnesnis signalas, nei daugelis mano; ši tema plačiau aptariama straipsnyje kodėl tik juostelę skenuojantys cigarų skeneriai neveikia.

Trumpai apie viską

• 1959–1960 m. Kuba nacionalizavo savo cigarų fabrikus ir pasiliko markių pavadinimus; šeimos, stovėjusios už šių markių, dažniausiai išvyko.
• Partagás, H. Upmann, Romeo y Julieta ir Montecristo dabar egzistuoja kaip du atskiri cigarai po vienu pavadinimu: Kubos versija iš Habanos S.A. ir ne Kubos versija, daugiausia gaminama Dominikos Respublikoje.
• Cohiba niekada neturėjo šeimos savininko iki revoliucijos – tai valstybės sukurta markė, kurios JAV prekės ženklas po teisminio ginčo, pasibaigusio 2006 m., atiteko kitai kompanijai.
• Su Davidoff nutiko priešingai. 1991 m. Kuba prarado visą marką, ir Kubos versijos nuo tada nebeegzistuoja.
• Padrón, Oliva, My Father ir Arturo Fuente pasirinko kitą tremties kelią: vietoje kovos dėl senų pavadinimų sukūrė visiškai naujus.