Kokias cigarų etiketo klaidas net patyrę rūkaliai vis dar daro?
Pasikartojančios klaidos visada susijusios su ugnimi ir pelenais. Cigaro uždegimas nuo kito žmogaus žarijos, o ne nuo liepsnos; pelenų nukratymas vietoj nuritinimo; cigaro gesinimas prispaudžiant vietoj to, kad jis užgestų savaime; ir kažko, kas jau valandą buvo šaltas, atgaivinimas. Nė vienas iš šių įpročių neišnyksta su patirtimi – tai tiesiog įpročiai.
Kodėl uždegimas nuo kito cigaro žarijos laikomas bloga forma?
Tai mažiau susiję su manieromis, o labiau su fizika. Žarija dega kur kas karščiau ir kur kas netolygiau nei atvira liepsna, o laikant koją prie jos, viena nedidelė tabako vieta intensyviai paskrudinama, o likusi žiedo dalis lieka šalta. Tai beveik tiksliai tokia pradinė būklė, kuri po kelių minučių sukelia „kanoja“ tipo netolygų degimą, kai viena pusė aplenkia kitą. Be to, pasiskolinta žarija neša ir viso to, ką ji jau sudegino, skonį – dalis jo persiduoda ant koto, kurį uždegate, todėl pirmieji keli traukimai turi silpną svetimo cigaro prieskonį, o ne jūsiškio.
Čia nėra kalbos apie higieną. Žarija tiesiog yra prastesnis įrankis toje proceso dalyje, kur tikslumas svarbiausias. Visa lygaus uždegimo mechanika aprašyta straipsnyje kaip apkirpti ir uždegti cigarą – liepsna leidžia sąmoningai paskrudinti visą apskritimą, o žarija to negali. Pasiskolinti žiebtuvėlį – gerai. Pasiskolinti anglį – jau kas kita.
Kodėl pelenus reikia nuritinti, o ne nukratyti?
Nukratymas yra staigus, šoninis smūgis pelenų stulpeliui, kuris dažnai jau ir taip laikosi ant susilpnėjusios, per pusę sudegusios struktūros apačioje. Jis gali įtrūkti netolygiai, nusiųsti nuolaužą ten, kur nesitikėjote, ir sukrėsti pačią anglį, o ne leisti jai degti taip, kaip degė. Švelniai ritinant cigarą per peleninės kraštą, pelenai atsiskiria ten, kur jau ir taip silpniausi, kontroliuojamai, netrikdant tuoj pat už jų degančio tabako.
Yra ir priežastis, kodėl pelenų nereikėtų nukratyti vos jiems susiformavus. Maždaug coliaus dydžio pelenų sluoksnis ant koto – dažnas patyrusių rūkalių orientyras, nes jis izoliuoja apačioje esančią anglį ir palaiko truputį tolygesnį bei truputį vėsesnį degimą. Per anksti pašalinti pelenai palieka anglį mažiau apsaugotą – jai belieka degti tik prieš plikas tabako lapelis.
Kodėl leisti cigarui užgesti pačiam, o ne prispausti ir užgesinti?
Prispaudimas ir pasukimas plokščiai, kaip darytumėte su cigarete, – įprotis, kurį dauguma perkelia nesusimąstydami, kodėl cigaretės iš pradžių taip gesinamos. Tvirtai suvyniotas cigaras neužgęsta taip švariai, kaip suspausta plona popieriumi suvyniota cigaretė – jis dar kurį laiką linkęs rusenti peleninėje, o rusėdamas skleidžia kur kas šiurkštesnį, aitresnį kvapą nei tas, kurį cigaras skleidė tinkamai rūkomas. Vietoj to padėkite jį į peleninę ir leiskite jam trūkti oro bei užgesti savaime – lėčiau, bet be kvapo.
Kita šio klausimo dalis paprastesnė: cigaro nebūtina baigti rūkyti. Niekas nelaiko sąskaitos. Jei mišinys jums netinka arba akimirka, kuriai jį rinkotės, jau praėjo, padėti jį galutinai po pirmojo trečdalio – visiškai normalu, o ne nesugebėjimas jį baigti. Ką iš tikrųjų atskleidžia vėlesnės cigaro stadijos, jei tęsiate toliau, aprašyta straipsnyje kodėl cigarai keičiasi per tris trečdalius.
Ar yra riba, kai atgaivinti cigarą jau nebeverta?
Kelias minutes užgesęs cigaras – įprastas atvejis pakartotinai uždegti. Nukratykite laisvus pelenus, vėl pašildykite kotą, kaip darėte iš pradžių, ir tęskite; pirmieji keli traukimai gali skirtis skoniu, ir tai normalu. Valandą ar ilgiau užgesęs cigaras – kitokia situacija. Tabakas spėjo visiškai atvėsti ir įtraukti bet kokią patalpoje esančią drėgmę bei apyrūgusio dūmo prieskonį, o tai, kas grįžta po pakartotinio uždegimo, dažniausiai būna plokštesnis ir gerokai kartesnis nei tai, ką rūkėte anksčiau. Tokiu atveju jūs neatgaivinate to paties cigaro. Jūs rūkote jo prastesnę versiją.
Nuolatinės degimo problemos, verčiančios vis grįžti prie žiebtuvėlio, o ne vienas sąžiningas sustojimas, dažniausiai turi kitą priežastį, kurią verta susirasti – tai aprašyta straipsnyje dažniausios cigarų degimo ir traukimo problemos.
Kokia yra etiketa, susijusi su pačiu dūmu?
Retrohalavimas – dūmo išpūtimas per nosį, sužadinantis retronazalinį uoslės pojūtį, kuris pagauna skonį, praleistą įprasto iškvėpimo – yra technika, o ne pasirodymas publikai. Atlikite tai tyliai, ir niekas prie stalo to nepastebės; atlikta su teatrališkumu, tai atrodo kaip demonstravimas, o ne skonio jautimas. Kaip ir kodėl tai iš tikrųjų veikia, aprašyta straipsnyje kas yra cigaro retrohalavimas.
Elementaresnė mandagybė – kur nukreiptas dūmas. Iškvėpkite aukštyn ir į šoną, o ne per stalą, atkreipkite dėmesį, kuria kryptimi vėjas neša dūmą lauke, ir netrikdykite šalia sėdinčio žmogaus, kuris pats nerūko cigaro. Nieko iš to nereikia specialių, būdingų tik cigarams taisyklių – tiesiog įprastų, taikomų be išimčių.
Kur turėtų būti padėtas dar degantis cigaras tarp traukimų?
Ne balansuojantis ant stiklinės krašto ar stalo briaunos, ir ne suspaustas dantyse dešimt minučių, kol kalbatės. Peleninė su tinkama įranta laiko kotą šiek tiek pakeltą, kad žarija neprisispaustų prie peleninės ir per anksti neužgestų. Padėjus degantį cigarą plokščiai ant kietos paviršiaus, dažnai nutinka tas pats: anglis vienoje pusėje netenka oro srauto, ir degimas iškrypsta – visai ne dėl to, kaip cigaras buvo uždegtas.
Laikymas nuolat burnoje sukelia lėtesnę kitos problemos versiją. Nuolatinis lietimas ir kramtymas suminkština dangtelį, o suminkštėjęs dangtelis plyšta, o ne švariai nukertamas, ir tai vėliau pasireiškia kaip aplūžęs apvalkalas būtent toje vietoje, per kurią traukiate.
Kaip šios klaidos atrodo palyginus vieną šalia kitos?
| Įprotis | Kodėl tai problema | Geresnis sprendimas |
|---|---|---|
| Uždegimas nuo svetimos žarijos | Karštesnis, netolygus šilumos perdavimas; gali sugadinti pirmuosius traukimus svetimo cigaro skoniu | Naudokite liepsną – savo ar pasiskolintą žiebtuvėlį |
| Pelenų nukratymas | Netolygiai įtrūkina pelenus ir sukrečia apačioje esančią anglį | Švelniai nuritinkite juos per peleninės kraštą |
| Prispaudimas ir gesinimas | Suvyniotas cigaras rusena, o ne švariai užgęsta, ir taip darydamas skleidžia blogesnį kvapą | Padėkite jį ir leiskite užgesti savaime |
| Atgaivinimas po kelių valandų | Tabakas įtraukė drėgmę ir apyrūgusio dūmo prieskonį; skonis grįžta plokštesnis ir kartesnis | Uždekite iš naujo per kelias minutes arba palikite jį |
| Balansavimas ant krašto ar stalo briaunos | Netolygiai sumažina oro srautą į anglį; degimas iškrypsta | Naudokite tam skirtą peleninės įrantą |
Jei kaip nors registruojate, ką rūkote, verta užsirašyti ir tą akimirką, kai nusprendėte nutraukti – po trečdalio ar pačioje pabaigoje – kartu su tuo, ką apie tai manėte. Tai dažnai sąžiningesnis signalas apie mišinį, nei baigimas iš pareigos, ir būtent todėl Paradigm skonio dienoraštyje pusiau užbaigtas įrašas laikomas tiek pat vertingu, kiek ir pilnas.
Trumpai
- Uždekite nuo liepsnos, niekada nuo kito cigaro žarijos – šiluma prastesnė, o skonis gali persiduoti.
- Nuritinkite pelenus per kraštą, o ne nukratykite juos; šiek tiek paliktų pelenų iš tikrųjų padeda degimui.
- Leiskite cigarui pačiam užgesti peleninėje, o ne prispauskite jo kaip cigaretės.
- Uždegimas iš naujo po kelių minučių – normalu; po valandos ar daugiau skonis dažniausiai būna prastesnis, nei verta.
- Padėkite degantį cigarą į peleninės įrantą, o ne balansuokite ant krašto ar laikykite suspaudę dantyse.