Ar cigarai genda, ar turi galiojimo laiką?
Cigarai negenda pagal fiksuotą datą, tačiau jie nėra ir nesunaikinami. Laikomi stabilioje drėgmėje, cigaras gali ilsėtis metų metus ir dažnai net pagerėja. Per daug išdžiūvęs, per kelias savaites jis tampa trapus ir aitrus, ir ta žala visiškai neatsistato net po pakartotinio drėkinimo.
Ar cigarai tikrai turi galiojimo laiką?
Ne, bent jau ne taip, kaip fasuotas maistas. Nėra atspausdintos datos, nėra teisiškai nustatyto galiojimo termino ir nėra vienintelio momento, kai cigaras peržengia ribą tarp geros ir blogos būklės. Tabakas yra organinė, higroskopinė medžiaga, kuri nuolat sugeria arba išskiria drėgmę priklausomai nuo aplinkos oro, o jo būklė priklauso nuo to, kaip jis buvo laikomas, o ne nuo to, kiek laiko praėjo.
Tai visiškai kitoks gedimo modelis nei greitai gendantis maistas. Cigaras nepūna taip, kaip šviežias maistas, nes gamybos metu jis yra rauginamas, fermentuojamas ir džiovinamas būtent tam, kad išliktų stabilus ilgą laiką. Ko jis negali atlaikyti – tai blogo laikymo: per sauso, per drėgno, nestabilaus oro arba stiprių pašalinių kvapų poveikio. Vien laikas, kai cigaras laikomas stabilioje aplinkoje, jam beveik nieko nepadaro. Tačiau laikas kartu su netinkamomis sąlygomis padaro labai daug.
Kas iš tiesų vyksta cigarui gerai bręstant?
Stabilioje aplinkoje brandinimas yra lėtas cheminis procesas, o ne pasyvus laukimas. Lapas toliau labai lėtai fermentuojasi, aitrūs junginiai suminkštėja, o aromatą ir skonį nešantys aliejai turi laiko susilieti, o ne likti atskirais, aštriais sluoksniais. Cigarai, kurie jauni buvo šiek tiek amoniako skonio ar vienpusiai, po metų ar ilgesnio poilsio dažnai suminkštėja ir įgauna kompleksiškumo.
Vienas matomas šio proceso požymis yra „plume“ – smulki, miltelinė balkšvai pilka danga, kuri gali atsirasti ant uosto per mėnesius trukusio netrikdomo laikymo, aliejams kylant į paviršių. Ją dažnai supainioja su pažeidimu, tačiau tai greičiau sveiko brandinimo požymis nei problema. Jei nesate tikri, ką matote, žr. kaip atskirti „plume“ nuo tikros pelėsio.
Tačiau brandinimas nėra begalinis. Didžioji dalis reikšmingų pokyčių įvyksta per pirmus vienerius–trejus metus. Po to procesas gerokai sulėtėja, o labai seni cigarai – dešimtmečių, o ne metų senumo – galiausiai gali „išsilyginti“, o ne toliau gerėti; tai jau visai kitas klausimas nei tai, ar jie buvo pažeisti.
Kas nutinka, kai cigaras išdžiūsta?
Kai santykinė drėgmė nukrenta žemiau maždaug 62 %, cigaras pradeda prarasti drėgmę greičiau, nei sugeba ją išlaikyti. Uosto lapas, kuris ir taip yra plonas bei trapus, pirmiausia praranda elastingumą ir tampa pakankamai trapus, kad įtrūktų vartojant ar sukant tarp pirštų. Viduje toks pat išdžiūvimas sumažina aliejų, galinčių pernešti skonį į dūmą, kiekį, todėl sausas cigaras dega karščiau ir greičiau nei turėtų, sukeldamas aitresnį, aštresnį dūmą su daug mažiau skonio, dėl kurio derinys ir buvo sukurtas.
Tai iš esmės kitoks gedimas nei per didelė drėgmė, o šiuos du dalykus dažnai supainioja. Sausas cigaras yra lengvas, popierinis ir švelniai suspaustas plyšta, o ne įsispaudžia. Jis dažnai dega tiesia, greita linija su plona pilku pelenu, o ne išlaiko tvirtą, tolygų pelenų stulpelį. Nieko iš to negalima pataisyti rūkant. Kol pastebėjote tai uždegę cigarą, jis jau papasakojo viską, ką turėjo pasakyti.
Ar išdžiūvusį cigarą tikrai galima atgaivinti?
Kartais ir tik iš dalies. Jei pastebite anksti – cigaras šiek tiek sausas, o ne įtrūkęs ir trupantis – lėtai keliant drėgmę, per savaitę ar dvi, o ne per naktį, galima grąžinti dalį jo struktūros ir tinkamumo rūkyti. Svarbiausias žodis – lėtai: sumetus visiškai išdžiūvusį cigarą tiesiai į 70 % santykinės drėgmės aplinką, uostas išbrinksta greičiau nei po juo esantis užpildas, ir cigaras plyšta.
Kas negrįžta – tai jau prarastas skonis. Daugelis aromatinių junginių, kuriuos gerai brandintas cigaras sukaupia, yra lakūs. Jie išgaruoja, kai juos laikę aliejai išdžiūsta, o pakartotinis lapo drėkinimas jų negrąžina. Atgaivintą cigarą paprastai vėl galima parūkyti be aitrumo, tačiau jo skonis dažniausiai būna blankesnis ir mažiau kompleksiškas, nei būtų buvęs, jei jis niekada nebūtų išdžiūvęs. Į atgaivinimą žiūrėkite kaip į žalos valdymą, o ne kaip į atstatymo mygtuką.
Ar cigaras gali sugesti ir nuo per didelės drėgmės?
Taip, ir šis gedimo kelias yra tikriausiai net blogesnis, nes vos pradėjus augti pelėsiui, procesas apskritai nebegrįžtamas. Nuolat aukšta drėgmė – virš maždaug 72–75 % santykinės drėgmės ilgą laiką – sukuria sąlygas, kuriomis gali augti pelėsis, uostas gali tapti minkštas ar kempiniškas, o uždegtas cigaras gali imti „tuneliuoti“ – degti per vidurį, kol išorinis lapas atsisako užsidegti. Nieko iš to nepataiso vien tik vėliau išdžiovintas drėgintuvas.
Praktinis tikslas, prie kurio prieina dauguma rūkalių, yra siauresnis diapazonas nei bet kuri kraštutinybė: žr. kokia drėgmė ir temperatūra turėtų būti drėgintuve, kad sužinotumėte tikslų diapazoną ir kodėl jis svarbus. Teisingai rodantis higrometras yra tai, kas apskritai leidžia to siekti: net kelių procentų punktų nuokrypis gali leisti mėnesius pasitikinčiai per daug ar per mažai drėkinti. Verta patikrinti, kaip kalibruoti drėgintuvo higrometrą, jei to nedarėte pastaruoju metu, arba apsvarstyti prijungtą jutiklį, jei norite nuokrypį pastebėti automatiškai, o ne po fakto.
Kaip suprasti, ar laikomas cigaras vis dar geras, prieš jį uždegant?
Keli patikrinimai užtrunka vos kelias sekundes ir padeda pastebėti daugumą problemų, kol jos nesugadino rūkymo:
- Švelniai suspauskite per visą ilgį. Jis turėtų šiek tiek pasiduoti ir atsistatyti. Jei visai nepasiduoda – tikėtina, kad išdžiūvęs; jei jaučiasi kempiniškas ir minkštas – tikėtina, kad perdrėkintas.
- Apžiūrėkite uostą. Įtrūkimai, plyšiai ar blankus, popierinis vaizdas rodo sausumą. Minkštos, spalvą pakeitusios ar pūkuotos vietos rodo priešingai.
- Pauostykite. Gerai prižiūrimas cigaras kvepia tabaku. Pelėsio, drėgno rūsio kvapas reiškia pelėsį, ne brandinimą: tokio nerūkykite.
- Patikrinkite koją. Matomas aliejaus blizgesys yra pagrįstas sveikumo požymis; sausai ir blankiai atrodanti koja dažnai atitinka sausą uostą.
Štai trumpa santrauka, ką paprastai reiškia kiekvienas požymis ir ar jį galima ištaisyti:
| Požymis | Tikėtina priežastis | Ar grįžtama? |
|---|---|---|
| Įtrūksta ar trupa laikant rankose | Lėtinis nepakankamas drėkinimas | Ne – pats lapas suplyšęs; drėkinimas neatstatys struktūros |
| Greitas, karštas, aitrus degimas | Nepakankamas drėkinimas | Iš dalies – lėtas drėkinimas gali grąžinti dalį balanso, bet ne prarastą skonį |
| Smulkios balkšvai pilkos dulkės, kurios lengvai nusišluoja | „Plume“ – sveiko ilgalaikio brandinimo požymis | Tai visai ne žala |
| Melsvai žalios ar pūkuotos dėmės, pelėsio kvapas | Pelėsis dėl ilgalaikio perdrėkinimo | Ne – cigarą reikia išmesti |
| Minkšta, kempiniška struktūra; netolygus „tuneliuojantis“ degimas jį uždegus | Lėtinis perdrėkinimas | Iš dalies laikymo atveju; nebe, jei jau tuneliuoja rūkant |
| Blankus, prislopintas skonis po daugelio metų kitaip stabilaus laikymo | Ilgalaikis perbrandinimas | Ne – tai lėtas nuosmukis, o ne defektas |
Jei laikote cigarus pakankamai ilgai, kad visa tai turėtų reikšmės, datuotas įrašas, kada kiekvienas iš jų atsidūrė laikymo vietoje, yra patikimesnis nei atmintis. Tai kaip tik toks detalus dalykas, kurį skirtas išlaikyti degustacijos dienoraštis, įskaitant į Paradigm įmontuotąjį.
Trumpai apibendrinant
- Cigarai neturi galiojimo termino; jų būklę lemia laikymas, o ne laikas.
- Stabili drėgmė leidžia cigarui švelniai bręsti metų metus, dažnai jį pagerindama.
- Išdžiūvimas iš esmės negrįžtamas: uosto struktūra ir prarasti aromatiniai aliejai neatsistato.
- Trumpuoju laikotarpiu perdrėkinimas yra dar blogesnis, nes pelėsiui įsigalėjus, cigarą tenka išmesti.
- Sukalibruotas higrometras ir tikslinis drėgmės diapazonas apsaugo beveik nuo visų čia aprašytų atvejų.